Sakoma, kad šuo – geriausias žmogaus draugas, tačiau jei keturkojis mokėtų kalbėti, to paties apie savo šeimininką jis pasakyti greičiausiai negalėtų. „Augindami šunį kartais žmonės daro daug svarbių klaidų“, – įsitikinę gyvūnų gerove besirūpinantys specialistai.
Pasak jų, šeimininkų daromos klaidos lemia ne tik šuns sveikatą, tačiau ir jų elgesio pokyčius. Šuo dažniausiai nesuserga šiaip sau, ir šiaip sau buvęs geras šuo nepradeda pulti.
Jonavoje gyvenanti Vida Radzevičienė užsiima šunų elgesio korekcija ir važinėja pas probleminius šunis, kai pagalbos dėl jų elgesio paprašo šeimininkai.
„Auklėdami šunį žmonės galvoja, kad šuo mąsto arba mato situaciją lygiai taip pat, kaip žmogus.
Viena vertus, iš esmės žmonės teisūs. Žmogus ir šuo išties panašiai mąsto, ir ne šiaip sau šuo vadinasi žmogaus geriausiu draugu. Pavyzdžiui, jei man geriant arbatą šuo suloja, aš galiu daryti išvadą, kad jis nori gerti. Ir iš tiesų pasižiūriu į indelį – jis tuščias. Todėl labai lengva šunį suprasti“, – sakė V. Radzevičienė.
Bet ne visas situacijas, sako pašnekovė, mes matome vienodai. Kai šuo graužia baldus ar kitus namuose esančius daiktus, bando įsibrauti per duris, tai yra susiję su išsiskyrimo nerimu. Kai kurie šunys, paliekami vieni, jaučia didžiulį stresą, kuris gali baigtis net panikos atakomis.
„Viena iš pagrindinių klaidų, ką žmonės tada daro – palieka šuniui graužti maisto. Nes taip „rašoma internete“. Tai – labai blogas patarimas, nes šuo tikrai negraužia baldų dėl to, kad jis alkanas arba neturi ką veikti. Paliktas maistas tokiam šuniui stresą ir nerimą dar padidina. Ši problema yra kompleksinė ir neišsprendžiama taip greitai, kiekvienu atveju tenka dirbti atskirai“, – kalbėjo V. Radzevičienė.
Prieš paglostymą – pasikviesti pas save
Klaida yra ir „ėjimas link šuns“, kai žmogus nori svetimą šunį paglostyti. Visų pirma, reikia atsiklausti šeimininko, ir tik jam sutikus, pasikviesti šunį pas save.
„Kad jis bent metrą paeitų link kviečiančio žmogaus. Dalis šunų normaliai reaguoja kaip besielgsi, tačiau ne visada. Kai šunį pasikvieti pas save, tikimybė, kad jis kąs, yra gerokai mažesnė, nei pačiam einant link šuns. Ateidamas šuo parodo, kad jis nori su žmogumi bendrauti“, – kalbėjo V. Radzevičienė.
Šunų elgesio specialistė pataria neleisti vaikams būti šalia šunų, kai jie rankose laiko maistą, taip pat nerekomenduoja vaikams duoti šuniui, pavyzdžiui, kaulą.
„Ar teko girdėti frazę iš suaugusiųjų: tegul duoda vaikas šitam šuniukui kauliuką? Man net plaukai šiaušiasi, nes aš gal per daug blogų atvejų mačiusi. Šuo gali sureaguoti, ginti maistą, kąsti. Vaikas, pusdienį žaidęs su šunimi, nesusigaudys, kodėl staiga šuo kanda“, – sakė pašnekovė.
Kita klaida – lenktis virš šuns nugaros, kišti veidą prie šuns. Šunų kalba, sako V. Radzevičienė, tai reiškia, kad žmogus yra dominuojantis, ir tokį elgesį šuo gali suprasti ne taip.
„Klaidų yra ir daugiau, tačiau šios – esminės. Svarbiausia žinoti, kad jei šuo elgiasi neįprastai – reiškia, jis nėra atsipalaidavęs, jis įsitempęs“, – aiškino specialistė.
Šaltinis: diena.lt